Apibėgo metų ratas aplink liepą.
Liepą, įsisupusią į geltoną spalio skarą, švytinčią.
Užlekiu ant stogo iš laimės, erdvės pamatyti ir skylių užtaisyti.
Viso gyvenimo svajonė nusileidžia ant žemės, liepa jos širdyje.
Liepoje – senos supynės. Ten supasi ramybė, kalba protėviai ir medžių sielos.
Tyliai tupia snaigės į miegantį sodą.
Išeina tėvelis.
Sugrįžta pavasariu ir nauja anūkėle.
Žydinčio dangaus kilimas po liepa, dilgėlių arbata lietuje ir daug žemės kasimo.
Kaip man kvepia ta žemė, lyg šviežia duona.
Ir kirminai patinka, ir akmenys, ir pakrypęs lauko tualetas.
Lieju akvareles, laukiu svečių ir mokausi pjauti žolę.
Kaip gerai, kad neklausau blogų patarimų – nepirk vienkiemio, viena nesusitvarkysi.
Klausau tų, kurie jaučia panašiai, kurie sako – viskas gerai, viskas labai gerai.
Nebėra laiko manikiūrui, bet rankos jau stipresnės.
Ir vėl ruduo, aštrūs medžių kontūrai vėjyje ir sumigusios rožės šaltoje žemėje.
Dėkinga liepai ir visiems, kurie buvote tame rate kartu.
Viskas lieka širdyje ir puodelyje liepų arbatos.
