Eglės Lipeikaitės akvarelė: 1 AKVARELĖ / WATERCOLOUR

2026 m. balandžio 28 d., antradienis

Dovana

Lietuvos ambasadorė Diana Mickevičienė dovanoja mano akvarelę jos Didenybei Butano Karalienei Motinai Gyalyum Sangay Choden Wangchuck, globojančiai Lietuvos menininkių tekstilės parodą Butano tekstilės muziejuje

2026 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Paroda Indijos ambasadoje Vilniuje

Ankstyvas rytas Indijoje ritasi iš minkštų rūko patalų, tyliai ir švelniai. Apsuptas paukščių dainų, vandens tekėjimo, šylančios žemės kvapo ir pirmų žvejų siluetų. Tuo metu taip gera lieti akvarelę. Kol dar jaučiu tylą sieloje, drėgmę ant popieriaus ir matau svajingą pasaulį aplink. Taip kaip namuose, Lietuvoje, savo sename obelų sode ar ežero pakrantėje.

Bet staiga saulės aplelsinas nubunda, užsidega ugnies spalvomis, veržiasi aukštyn ir meta karštą dienos šypseną į upę. Spinduliai sudūžta vandenyje ir pasipila į aitrų dienos glėbį. Pasaulis pasikeičia, tampa ryškus, aštrus, triukšmingas ir labai spalvingas. Ieškau tylaus kampelio, melsvo šešėlio akims prisidengti, bet jie kažkur išsislapsto medžių lapijoje.

Lieka maža akvarelė. Su rūko atspaudu popieriuje. Einu pasitikti naujos dienos.

Indijoje buvau du kartus – 2025 ir 2026 metų žiemomis. Turėjau galimybę aplankyti nuostabią Madžuli salą meno festivalio metu, senovinį dvasinį gyvąjį miestą Varanasį, Munaro kalnus, arbatos ir prieskonių sodus, Keralos užutėkius, Delį, Haidarabadą ir Kolkatą, taip pat vieną kaimą Vakarų Bengalijoje. Supratau, kad Indija – beribė tyrinėjimams.

Tačiau labiausiai joje mane traukia gamta, rojus žemėje, kurį patyrus jaučiuosi to stebuklo dalimi ir noriu dalintis su jumis.

Kardamonų sodai virsta gotikinių bažnyčių arkomis, kai žvilgsnis pavirsta paukščiu ir skraido viduje. Saulės šviesos skiautės trupa tarp žalio miško oro. Eukaliptų kamienai tiesiasi į debesis. Banjano medžio šaknys - vargonai, stipresnės už kalnus. Indijos gamta stebuklinga, gniaužia kvapą. Pažinkim, saugokim, mylėkim.