Ankstyvas rytas Indijoje ritasi iš
minkštų rūko patalų, tyliai ir švelniai. Apsuptas paukščių dainų, vandens
tekėjimo, šylančios žemės kvapo ir pirmų žvejų siluetų. Tuo metu taip gera
lieti akvarelę. Kol dar jaučiu tylą sieloje, drėgmę ant popieriaus ir matau
svajingą pasaulį aplink. Taip kaip namuose, Lietuvoje, savo sename obelų sode
ar ežero pakrantėje.
Bet staiga saulės aplelsinas
nubunda, užsidega ugnies spalvomis, veržiasi aukštyn ir meta karštą dienos
šypseną į upę. Spinduliai sudūžta vandenyje ir pasipila į aitrų dienos glėbį.
Pasaulis pasikeičia, tampa ryškus, aštrus, triukšmingas ir labai spalvingas.
Ieškau tylaus kampelio, melsvo šešėlio akims prisidengti, bet jie kažkur
išsislapsto medžių lapijoje.
Lieka maža akvarelė. Su rūko
atspaudu popieriuje. Einu pasitikti naujos dienos.
Indijoje buvau du kartus – 2025 ir 2026 metų žiemomis. Turėjau galimybę
aplankyti nuostabią Madžuli salą meno festivalio metu, senovinį dvasinį gyvąjį
miestą Varanasį, Munaro kalnus, arbatos ir prieskonių sodus, Keralos užutėkius,
Delį, Haidarabadą ir Kolkatą, taip pat vieną kaimą Vakarų Bengalijoje.
Supratau, kad Indija – beribė tyrinėjimams.
Tačiau
labiausiai joje mane traukia gamta, rojus žemėje, kurį patyrus jaučiuosi to
stebuklo dalimi ir noriu dalintis su jumis.
Kardamonų sodai virsta gotikinių
bažnyčių arkomis, kai žvilgsnis pavirsta paukščiu ir skraido viduje. Saulės
šviesos skiautės trupa tarp žalio miško oro. Eukaliptų kamienai tiesiasi į
debesis. Banjano medžio šaknys - vargonai, stipresnės už kalnus. Indijos gamta
stebuklinga, gniaužia kvapą. Pažinkim, saugokim, mylėkim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą