pabyra rudens šokoladas - kaštonai
užgaudamas vėjo nulaižomus mūsų balsus
lietus skalbia medžių pirštus įsitaisęs ant stogo
ir varto nuplyšusius lapų švarkus

išeis paskutinė diena susisupus be garso
palikusi spaliui ardyti miglotus tinklus
naktis gers pamėklišką užupio tamsą
ir lauks, kol šalčio įgeltas akmuo atsibus