Žagarė man nuo vaikystės kvepia vasaromis, žaliais Švėtės vandenimis, senų namų samanomis, gluosnių pavėsiu, lietumi, varvančiu verandos langu, grietinėle saldžioje sriuboje, malkomis palėpėje ir grindinio akmenimis. Žagarėje užaugo mano mama. Močiutės, deja, nesu mačiusi, pažįstu ją iš nuotraukų ir mamos pasakojimų. Bet jaučiu jos meilę, kaip ir mamos ilgesį Žagarei. Ten mūsų laukdavo teta, mamos sesuo, atvažiuodavom kiekvieną vasarą. Jos vyras nuostabiai gamindavo valgyti. Man atrodė, kad Žagarė – tai pasakų pasaulis, ten viskas gražiau, skaniau, kvapniau ir įdomiau. Tik užaugusi supratau, kad pasakas aplink save kuria ten gyvenantys žmonės. Tetos ir dėdės nebėra, bet jų kieme rodos girdžiu juos kalbant, liepa po langu ta pati ir šulinio vanduo toks pat skanus. Liko ilgesys Žagarei, jaukiam jos pasauliui žaliame gluosnių pavėsyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą